Pradedančiojo namelis

Muziejaus paslaptis

Vieną dieną triušiukų šeimynėlė išsiruošė pasivažinėti. Jiems patinka Silvanijos miestelio istorija ir legendos.

Triušiukai žada aplankyti visas miestelio vietas, apie kurias pasakojamos istorijos. Triušytė Frėja ir jos broliukas Koko puikiai pasilinksmins Pasakų tvenkinyje ir Aidų miške.
„Oho! Ar manai, kad ten galime pamatyti tikras fėjas?”
„Pabandykime surasti medį, kuris aidi jį prilietus ranka”.

Vienintelė vieta, kurioje mažieji triušiukai klauso savo mamos Terės pasakojimo - Gėlių sodas.
„Sakoma, kad Silvanijos miestelyje kiekvienas turi savo gimimo mėnesio gėlę, nešančią laimę. Kiekvienas miestelyje gimęs vaikas gauna savo gimimo mėnesio gėlių puokštę”.
Paskutinė kelionės stotelė - tai rąstiniame namelyje esantis muziejus. Tai pats pirmasis Silvanijos miestelio statinys. Čia rūpestingai saugomi seni reikmenys ir baldai.

Kol Freizeris ir kiti lauke apžiūrinėja gražų kraštovaizdį, Frėja ir Koko užlipa į namelyje esančią palėpę.
„Įdomu, ar seniau šioje palėpėje vaikai žaisdavo slėpynes” - susidomėjo Koko.
Palėpės kampe vaikai pamato ant sienos išraižytus kelis vardus.

„Manau, kad ir anksčiau vaikai mėgdavo rašinėti ant sienų” - tarė Frėja.
Abu mažyliai taip pat išraižo savo vardus sienoje. Tai turėjo būti tik smagus pokštas, bet...

„Vakar mes išvykome pasivažinėti ir užsukome į muziejų”
- savo draugams kitą dieną pasakojo Frėja.
Andromeda, mažylė meškutė, tarė:
„Sakoma, kad tą namelį statę žmonės sienoje išraižė savo vardus. Tai labai svarbus eksponatas”.
Tai išgirdę Frėja ir Koko išsigando.

Jie nebeturėjo nuotaikos toliau mokytis. Visą dieną mokykloje ir grįždami iš jos mažyliai buvo susirūpinę.
„Mes sugadinome kažką svarbaus!”

„Jūs atrodote nuliūdę” - pastebėjo mažylių tėvai.
„Kas nutiko?”
Tačiau mažyliams neužteko drąsos prisipažinti. Kurį laiką jie nenorėjo žaisti su draugais ir sėdėjo užsidarę savo kambariuose.
Staiga tėvai pasiūlė: „Gal pasivažinėkime?”
Mažyliams neliko nieko kito, tik sėsti į automobilį. Abu tėvai elgėsi taip, lyg nepastebėtų, kad mažieji triušiukai yra neįprastai tylūs ir liūdni.
Stebėdami pro šalį plaukiančius nuostabius vaizdus, Frėja ir Koko pradėjo po truputį atipalaiduoti.

Matydami savo mylimo miestelio vaizdus ir galvodami apie savo draugus, mažyliai po truputį įsidrąsino ir nutarė papasakoti juos slegiančią istoriją.
„Mama, tėti....”
Vienu ypu jie papasakojo istroriją apie tai, kaip namelyje ant sienos išraižė savo vardus.

Tėtis tyliai klausėsi. „Gerai”
- tarė jis ramiu tonu.
„Dabar nuvyksime pas miestelio merą ir atsiprašysime”.
„Ačiū tėti, ačiū mama!”
Pagaliau Frėjos ir Koko veiduose atsirado šypsena.
Mašinai sukant link mero namų, mažyliai šiek tiek jaudinosi, kaip reikės tai pasakyti merui.

Privažiavus meškiukų šeimynėlės namą, Frėja ir Koko vos nepradėjo verkti.
„Mes labai atsiprašome, pone mere”
„Rąstinio nemelio muziejuje mes...”
Triušiukai papasakojo merui visą istoriją.Patrikas, tėtis meškinas, net suriaumojo iš juoko.
„Atsiprašau, kad juokiuosi” - tarė jis.

„Gerai, kad atvykote ir man apie tai papasakojote, bet neturite dėl to nerimauti. Tai nėra svarbus eksponatas. Tiesą sakant, kai buvau vaikas, aš ir pats išraižiau ten savo vardą. O tą istoriją sugalvojau ir papasakojau savo vaikams. Tai paverčia mus nusikaltimo bendrininkais, ar ne? Tegul ši istorija būna mūsų bendra paslaptis.”
„Ką? Ar tai iš tikrųjų tiesa?”
Triušiukų šeimynėlė lengviau atsidūsta ir pradeda kvatotis.

„Tačiau stenkitės daugiau nepapulti į jokią bėdą” - tarė Patrikas.
„Nepapulsime” - choru atsako mažyliai.
Vaikai gailisi to, ką padarė, tačiau jiems kartu ir smagu, nes dabar jie - Silvanijos miestelio istorijos dalis.

PABAIGA

PASTABA


Paveikslėliai sukurti taip, kad iliustruotų istorijas ir jose dalyvaujančius gyvūnus.

Kai kurie paveikslėliuose esantys priedai yra sukurti tik istorijoms iliustruoti ir prekyboje nėra prieinami.

Realybėje gyvūnėliai gali nesugebėti laikyti priedų taip, kaip pavaizduota paveikslėliuose.